Kraujo tyrimas – įprasta medicininė procedūra, tačiau vaikams ji gali kelti nemažai nerimo. Nežinomybė, adatų baimė ar ankstesnė nemaloni patirtis kartais tampa tikru iššūkiu ne tik mažiesiems pacientams, bet ir jų tėvams. Kaip paruošti vaiką kraujo tyrimui, kokių klaidų vengti ir kaip padėti mažajam pacientui įveikti baimę, pasakoja Nemenčinės poliklinikos laboratorijos vedėja Evelina Banievič.
Nereikėtų žadėti, kad neskaudės
Tėvai natūraliai nori apsaugoti vaiką nuo nemalonių išgyvenimų. Vis dėlto pažadas, kad procedūra bus visiškai neskausminga, gali turėti priešingą poveikį.
Kraujo paėmimo metu vaikas pajus trumpą dūrį ar dilgtelėjimą, todėl, jei prieš tai buvo patikintas, kad nieko nejaus, gali pasijusti apgautas. Tokia patirtis gali sumažinti pasitikėjimą medicinos darbuotojais, o kitą kartą apsilankymas gydymo įstaigoje gali kelti dar daugiau nerimo.
„Vaikui svarbu sakyti tiesą, tačiau tai daryti ramiai ir jam suprantamais žodžiais. Užuot žadėję, kad neskaudės, galime pasakyti: „Gali trumpam suskausti, tarsi kas nors įžnybtų, bet aš būsiu šalia ir tau padėsiu.“ Taip vaikas žino, ko tikėtis, ir jaučiasi saugesnis“, – sako laboratorijos vedėja E. Banievič.
Apie tyrimą papasakokite dar prieš atvykdami
Viena dažniausių klaidų – apie kraujo tyrimą vaikui pranešti tik atvykus į procedūrų kabinetą. Netikėtai susidūręs su nepažįstama situacija, vaikas gali išsigąsti.
Ji pasakoja, kad kartais į kabinetą atvykę vaikai net nežino, kokia procedūra jų laukia. Tokiais atvejais daugiau laiko tenka skirti vaiko nuraminimui ir pasiruošimui nei pačiam kraujo paėmimui.
„Pasitaiko situacijų, kai vaikas tik atvykęs į kabinetą sužino, kad jam bus imamas kraujas. Tuomet tėvai pradeda ilgai aiškinti ir įkalbinėti, o vaikas dar labiau sunerimsta. Todėl labai svarbu apie tyrimą pasikalbėti namuose. Geriausia kalbėti trumpai, aiškiai ir suprantamai, be ilgų pasakojimų“, – pataria E. Banievič.
Apie būsimą tyrimą verta pasikalbėti iš anksto, atsižvelgiant į vaiko amžių ir jautrumą. Mažesniems vaikams dažniausiai pakanka paprasto paaiškinimo tyrimo dieną, o vyresniems galima suteikti daugiau laiko pasiruošti.
Leiskite vaikui bijoti, tačiau negąsdinkite
„Nebūk bailys“, „Tu jau didelis, nėra ko verkti“ ar „Žiūrėk, kiti vaikai nebijo“ – tokios frazės, nors dažnai sakomos norint padrąsinti, gali priversti vaiką gėdytis savo emocijų.
Baimė yra natūrali reakcija į nepažįstamą ar nemalonią situaciją. Užuot neigę vaiko jausmus, parodykite, kad juos suprantate: „Matau, kad tau baisu. Suprantu. Bet mes būsime kartu ir tau padėsime.“
E. Banievič atkreipia dėmesį, kad vaikų jokiu būdu negalima gąsdinti medicinos darbuotojais ar gydymo įstaiga. Pasitaiko atvejų, kai tėvai, norėdami paskatinti vaiką bendradarbiauti, pagąsdina, jog šis bus paliktas poliklinikoje vienas. Tokie pasakymai tik didina nesaugumo jausmą.
Specialistė taip pat nerekomenduoja žadėti dovanų mainais už sutikimą atlikti tyrimą. Kur kas svarbiau padėti vaikui suprasti procedūros reikšmę ir suteikti jam emocinį palaikymą.
Kaip vaikui padedama nusiraminti?
Pasak E. Banievič, vienas veiksmingų būdų sumažinti vaiko nerimą – parodyti jam naudojamas priemones ir paaiškinti, kaip vyks procedūra.
„Vaikams dažnai atrodo, kad jų laukia didelės ir baisios adatos. Todėl parodome, kad kraujui iš piršto paimti naudojamos nedidelės, specialiai tam pritaikytos priemonės. Mažesnių vaikų dėmesį padeda nukreipti žaislai, o su vyresniais stengiamės kalbėtis jiems įdomiomis temomis“, – pasakoja laboratorijos vedėja.
Specialistė pabrėžia, kad labai svarbu su vaiku bendrauti, skatinti jį pasakyti, kaip jaučiasi ir ko konkrečiai bijo. Į vaikų klausimus darbuotojai stengiasi atsakyti ramiai ir suprantamai, paaiškindami, kad procedūra trumpa, o dūris gali priminti trumpą įgėlimą.
Ką daryti, jei vaikas labai bijo ir verkia?
Kartais, nepaisant tėvų ir specialistų pastangų, vaikas taip stipriai išsigąsta, kad kraujo paėmimas tampa sudėtingas. Tokiais atvejais svarbu neskubėti ir suteikti jam galimybę nusiraminti.
„Jeigu vaikas labai stipriai verkia, priešinasi ar paniškai bijo, paprašome tėvų trumpam išeiti su juo iš kabineto, nuraminti ir pasikalbėti. Stiprus stresas ir intensyvus verkimas gali turėti įtakos kai kuriems kraujo tyrimų rodikliams, todėl svarbu, kad vaikas procedūros metu būtų kuo ramesnis“, – paaiškina E. Banievič.
Kai kuriems vaikams padeda galimybė atsisėsti tėvams ant kelių, laikyti juos už rankos arba nukreipti žvilgsnį nuo procedūros. Svarbu atsižvelgti į individualius vaiko poreikius ir laikytis medicinos darbuotojų nurodymų.
Laboratorijos vedėja pabrėžia, kad poliklinikos darbuotojai procedūrų per prievartą neatlieka. Jei vaikas labai išsigandęs, kartu su tėvais ieškoma tinkamiausio sprendimo.
Paverskite pasiruošimą žaidimu
Mažesniems vaikams suprasti būsimą procedūrą gali padėti žaidimas. Namuose galima suvaidinti apsilankymą pas gydytoją: leisti vaikui tapti gydytoju, o mėgstamam meškiukui ar lėlei – pacientu. Žaidžiant galima paprašyti vaiko ištiesti ranką, parodyti, kaip imamas kraujas, o procedūros pabaigoje užklijuoti žaislui pleistrą.
Toks pasiruošimas padeda vaikui susipažinti su būsima situacija saugioje namų aplinkoje. Tuomet atvykus į laboratoriją ji gali atrodyti labiau pažįstama ir ne tokia bauginanti.
Jei kraujo tyrimams atvykstama su keliais vaikais, laboratorijos vedėja E. Banievič rekomenduoja į procedūrų kabinetą juos leisti po vieną, kad vieno vaiko baimė neišgąsdintų kitų. Vis dėlto, kuriam vaikui tyrimą atlikti pirmiausia, priklauso nuo situacijos – kartais geriau pradėti nuo labiausiai bijančio, o kartais drąsesnis brolis ar sesuo gali padrąsinti kitą savo pavyzdžiu.
Po tyrimo pagirkite už pastangas, o ne tik už drąsą
Pasibaigus procedūrai, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikas susidorojo su situacija, net jei verkė ar labai bijojo. Vietoj „Matai, visai nebuvo ko bijoti“ geriau pasakyti: „Mačiau, kad tau buvo baisu, bet tu labai stengeisi. Aš tavimi didžiuojuosi.“
Toks palaikymas padeda vaikui suprasti, kad baimė nėra silpnumo ženklas, o nemalonius išgyvenimus galima įveikti sulaukus pagalbos.
„Mūsų tikslas nėra išmokyti vaiką niekada nebijoti. Svarbiausia, kad jis žinotų: net jei procedūra nemaloni, šalia yra žmonių, kuriais galima pasitikėti. Kiekviena tokia patirtis gali padėti vaikui drąsiau jaustis ateityje“, – pabrėžia E. Banievič.
Svarbiausia ne tai, kad vaikas visiškai nebijotų, o tai, kad net ir bijodamas jaustųsi saugus. Tėvų supratimas, kantrybė ir palaikymas gali padėti nemalonią procedūrą paversti patirtimi, kuri stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir medicinos darbuotojais.